Štai sėdžiu parimęs prie maigyklės ir suprantu skaudžią tiesą - aš vis dar snarglys. Taip, savikritiškumas man būdingas, bet jis teisingas ir reikalingas. Turėjau šiandien garbės atstovauti Slavikų futbolo rinktinei, kuri dalyvavo Šakiuose rengiamoje sporto šventėje. Tai buvo didžiulė garbė man, bet susimovėm kaip reikalas. Jei atvirai, taip prastai dar gyvenime nesu žaidęs ir komanda Slavikuose atrodė daug geriau. Taip nutiko gal dėl to, kad žaidžiau gynėjo pozicijoje, kuri nėra mano stiprioji vieta, bet šališkiau pažiūrėjus į šį reikalą mūsų komandos prasto žaidimo priežastis pasidarė net labai ryški, tai stiprūs varžovai. Jei leisit dabar paverkšlensiu kaip mergaitė. Ačiū. Turnyre buvau jauniausias dalyvis, o mūsų varžovai buvo seni stambūs dėdės, kurie augina mano amžiaus vaikus ir lošia Šakių futbolo lygoje. Kitaip sakant - profai. Grupėje neiškovojom nei taško. Kriūkams pralošėm 6:2(sveikinu Paule, bet jums pasisekė, nes tas varžybas aš praleidau), Gelgaudiškiui nusileidom 3:0, o Sintautams netekę vilties ir noro žaisti - 2:0. Neapsieita be traumų, paskutinėse varžybose Martynas išsinarino pirštą, o man sutrenkė galvą(turiu neblogą guzą pakaušyje). Kaip įprasta teisėjavimas buvo nevykęs, bet ne man teisti vargšus teisėjus, kurie, tikiuosi, supranta, kad susimauna dažniau negu reikėtų.
Slavikų seniūnija yra viena iš mažiausių rajono seniųnjų, tad nekeista, kad nusileidome šešioms seniūnijoms, kurios už mus pasirodė stipresnės. Nesakysiu, kad buvo smagu, nes nebuvo, bet buvo labai naudinga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą